Apie Entlebucho zenenhundus

Entlebucho zenenhundai yra mažiausi iš keturių šveicarų zenenhundų veislių (kitos trys zenenhundų veislės: Berno zenenhundai, Didieji šveicarų zenenhundai ir Apencelio zenenhundai). Visas jas vienija vienoda spalvų gama ir jų išsidėstymas, skiriasi tik ūgis, plauko ilgis ir kūno proporcijos.

Entlebucho zenenhundų veislės pavadinimas kilęs iš Liucerno ir Berno kantonuose esančio Entlebucho slėnio. Pirmojo “Entlibucherhund” (Entlebucho šuns) aprašymo data – 1889 m. Nepaisant to, dar ilgą laiką veislė nebuvo populiari. Tik 1913 m. keturi šios mažos bandganių šunų veislės atstovai dalyvavo Langentalio šunų parodoje ir buvo pristatyti žymiam šveicarų zenenhundų veislių globėjui profesoriui dr. Albertui Heimui. Remiantis teisėjų ataskaitomis, šie šunys, kaip ketvirtoji zenenhundų veislė, buvo įrašyti į šveicarų šunų veislių knygą. Deja, veislė vystėsi labai lėtai. Tik 1926 m. įsteigus šveicarų Entlebucho zenenhundų klubą Entlebuchų populiarumo banga grįžo. Paaiškėjo, kad šis šuo yra ne tik “gyvas” ir nenuilstantis bandganis, bet ir puikus namų šuo ir kompanionas.

Entlebucho zenenhundai yra vidutinio dydžio, kompaktiški, kiek ištęsto formato šunys. Jie yra itin judrūs, vikrūs, smalsūs ir protingi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad pagrindinė šios veislės užduotis buvo šveicarijos Alpėse padėti piemenims: varyti gyvulius, stebėti bandą, saugoti ūkį ir pranešti apie pašaliečius. Su ja bandganiai puikiai susidorodavo, nes yra iš prigimties gyvybingi, linksmi, pasitikintys savimi ir bebaimiai. Tiesa, geraširdžiai ir savo šeimai atsidavę šunys paprastai būdavo kiek įtarūs nepažįstamųjų atžvilgiu, todėl pelnė nepaperkamų sargų vardą.