Istorinė apžvalga

1853 m. Apencelio zenenhundas pirmą kartą buvo aprašytas knygoje „Tierleben der Alpenwelt“ (Gyvūnų gyvenimas Alpėse) kaip „plonu balsu lojantis, trumpaplaukis, vidutinio dydžio, trijų spalvų kailio bandganis šuo panašaus į špicą tipo, paplitęs tam tikruose regionuose ir naudojamas iš dalies saugoti namus, iš dalies – varyti bandą“. 1895 m. žymus veislės propaguotojas Maksas Siberis kreipėsi į Šveicarijos kinologų asociaciją prašydamas imtis priemonių išsaugoti veislę. 1898 m. Sent Galeno kantono valdžia, remdama Apencelio zenenhundų veisimą, skyrė 400 Šveicarijos frankų sumą. Tuomet Šveicarijos kinologų asociacija sudarė specialią komisiją, nustatė tipines veislės savybes ir Alštateno parodoje jau sulaukė 9 šunų ir 7 kalių. Jie buvo apdovanoti prizais nuo 5 iki 10 Šveicarijos frankų. Vėliau tarptautinėje šunų parodoje Vinterture, atskiroje „bandganių šunų“ klasėje buvo pristatyti 8 Apencelio zenenhundai. Labai daug prie šveicarų zenenhundų, taip pat ir Apencelio zenenhundų, propagavimo prisidėjusio profesoriaus dr. Alberto Heimo iniciatyva 1906 m. buvo įsteigtas „Appenzeller Sennenhund Club“ klubas. Jo tikslas buvo išsaugoti ir populiarinti veislę tokią, kokia ji yra. Selektyviai gryninti veislę buvo pradėta tuomet, kai buvo įdiegta privaloma tvarka registruoti šuniukus „Apencelio šunų veislės knygoje“. 1914 m. prof. Heimas parengė pirmąjį oficialų veislės standartą. Pirminė veisimo teritorija buvo Apencelio regionas. Dabar veislė paplitusi visoje Šveicarijoje ir už jos ribų, bei veisiama daugelyje Europos šalių. Šiandien sąvoka „Apencelio zenenhundas“ yra aiškiai apibrėžta ir veislė savaime išsiskiria iš kitų šveicarų zenenhundų. Nors Apencelio zenenhundai turi daug gerbėjų, veislinis pagrindas dar nėra didelis. Tik atsakingo ir apmąstyto veisimo dėka bus galima nustatyti ir įtvirtinti įgimtas ir nepakartojamas šiai veislei būdingas savybes.