Ryšys su Šveicarija
RYŠYS SU ŠVEICARIJA
(Informacija pateikiama autoriui leidus)
Margret Bärtschi
Ganyti? Varyti bandą? Traukti? Šiek tiek veislės istorijos
Medžiaga nukopijuota iš Amerikos Berno zenenhundų mylėtojų klubo (BMDCA) žurnalo „Alpenhorn“:
Margret Bärtschi išsiuntė laiškus, kuriuose pateikė informacijos apie Berno zenenhundų istoriją ir paskirtį, veisėjams, įrašytiems į el. pašto adresų sąrašą. Margret yra Šveicarijos Berno zenenhundų mylėtojų klubo (KBS) veisimo komisijos pirmininkė ir knygos „Hunde: sehen zuchten erleben. Das Buch vom Berner Sennenhund“ bendraautorė (kartu su Hansjoachimu Spengleriu). Šie pranešimai buvo skelbti keliuose regioniniuose naujienlaiškiuose, tačiau jie yra tokie įdomūs, kad informaciją verta pakartoti tiems, kurie ją praleido. Margret, kaip sumani istorikė, paneigia tam tikrus mitus apie Berno zenenhundus. Margret teisėjavo nacionalinės specializuotos parodos, vykusios 2001 m. Spokane (Vašingtono valstijoje), šuniukų ir veteranų klasių nugalėtojų palyginime ir pasakojo apie Berno zenenhundų istoriją ir paskirtį.
Margret, 2000 m. birželio pradžia
Atsispausdinau ir perskaičiau visą diskusiją šia tema, todėl matau, kad daugumos prisijungusiųjų nuomone pagrindinė Bernų savybė – šilti ir jautrūs santykiai su savo šeima ir „savo“ žmonėmis.
Tokie santykiai nėra atsitiktiniai. Tikriausiai jie susiformavo dėl ilgą laikotarpį trukusios selekcijos, kurio metu buvo siekiama išvesti universalų ūkio ir šeimos šunį, kuris būtų labai prisirišęs prie visų gyvų būtybių ir daiktų (kurie anksčiau buvo neatsiejama ūkio dalis šiaurinėje (vokiškoje) Šveicarijos dalyje ir Pietų Vokietijoje). Taigi, žmonės, kurie teigė, kad Berno zenenhundas visų pirma buvo universalus ūkio šuo, gebantis mokytis ir būti dresuojamas tam tikroms užduotims atlikti, buvo teisūs.
Pagrindinė šveicarų zenenhundo pareiga buvo prižiūrėti ūkį, pastebėti pavojų ir apsaugoti ūkio gyventojus. Šis šuo turėjo įspėti apie pašaliečius ir neleisti laukiniams gyvūnams, pavyzdžiui vilkams, meškoms ir šernams, artintis prie namų.
Norint suprasti šios užduoties esmę, būtina šiek tiek išmanyti Šveicarijos istoriją ir jos gyventojų papročius. Steigti ūkius atokiose vietovėse (ne kaimuose) Vidurio Europos gyventojai pradėjo maždaug 400 metų prieš Kristų ar net anksčiau. Šiuo laikotarpiu žmonės pradėjo statyti gyvenamuosius namus ir dirbti žemę miškuose, kurie tuo metu dengė aukštumas ir lygumas.
Turėti didelius šunis, galinčius apginti žmones ir jų gyvulius nuo laukinių gyvūnų, buvo būtina. Taigi atrodo, dėl šios priežasties priešistorės ūkininkai (keltai), norėdami patenkinti savo poreikius, pradėjo atrinkinėti didžiausius šunis iš mažų „torfhunde“ šunų. Yra žinoma, kad keltai veisė galvijus, todėl aišku, kad dalis šunų padėdavo varyti gyvulius iš vienos vietos į kitą. Senuosiuose aprašymuose nėra minima, kad keltai turėjo avių.
Kai romėnai pradėjo kurtis Šveicarijoje (jie jos neužkariavo!), ten gyvenę keltų ūkininkai pasiliko. Kartu su jais liko galvijai ir šunys. Romėnai niekada nesudarė daugiau kaip 2-5 proc. Šveicarijos gyventojų (tuo metu tai buvo keltai).
Teorija, kad Berno zenenhundai (ir kitos veislės) kilo iš romėnų mastifų ar molosinių šunų, susiformavo praėjusio amžiaus pabaigoje. Šiandien randama daug romėniškos kilmės iškasenų (akmeninių!) ir kasinėjimų rezultatai skelbiami viešai, tuo tarpu daugumos šalių tikrųjų gyventojų palikimas neišliko, nes viskas buvo pagaminta iš medžio. Berno zenenhundų kilmės iš romėnų mastifų teorija grindžiama vos vieno šuns kaukole, kuri buvo rasta Vindonisos (Vindišo) apylinkėse ir, kaip vėliau nustatyta, kuri buvo užkasta šioje vietoje viduramžiais, t.y. praėjus 1000 metų po to, kai romėnai paliko šalį.
Vėliau mokslininkai nustatė, kad romėnų kariuomenė, kurios postovio vieta buvo Vindonisos tvirtovėje, maitinosi vietos gyventojų tiekiama, o ne „romėniška“ jautiena. Jie pirko mažas karves iš kaimynystėje gyvenusių keltų. Romėnų karvės ir jaučiai, kurie tais laikais buvo didesni už keltų auginamus, tikriausiai iš viso nebuvo varomi į Šveicarija, taigi nebuvo ir jokių šunų, kurie juos gintų.
Deja, netikra istorija apie romėnišką Berno zenenhundų kilmę buvo kartojama vėl ir vėl, ir vis dar sutinkama senesniuose informacijos šaltiniuose... Man graudu, kad labai mažai naujų mokslinių atradimų yra leidžiama anglų kalba. Šveicarijos zenenhundai nėra romėnų šunų palikuoniai. Jie gyveno čia gerokai anksčiau nei atsikraustė romėnai!
Šimtmečius Vidurio Europoje (Pietų Vokietijoje, Šiaurės Šveicarijoje), kur maži pavieniai ūkiai buvo kuriami miškuose, šuns paskirtis pirmiausia buvo saugoti ir ginti savo ūkį. Kai kada šunys padėdavo ginti galvijus (karves) iš vienos vietos į kitą (šunys tai lengvai išmoksta), o kai kuriose vietovėse, esant reikalui, ir tempti vežimus. Kadangi šiame regione avys nebuvo auginamos bandomis (tik mažomis 4–10 avių grupelėmis), galime daryti išvadą, kad ūkio šuo niekada neturėjo varyti naminių gyvūnų į bandas.
Stambūs ūkininkų šunys du kartus per dieną pieną į sūrio daryklą mažais vežimėliai pradėjo vežioti tik nuo 1850 m. (tik tuomet slėniuose pradėtos statyti sūrinės (pieninės). Taigi, šunys veisimui nebuvo atrenkami pagal gebėjimą traukti vežimėlį. Esant reikalui vežimą galėjo traukti bet kuris didelis šuo!
Žinoma, istorija apie tai, kad „audėjai“ naudojo Berno zenenhundus kaip traukimo šunis, yra labai keista. Kas jie buvo? Tokių audėjų, kaip gyvenusių kitose Šveicarijos dalyse, kuriose žmonės buvo pernelyg neturtingi, kad galėtų turėti šunį, Berno kantone nebuvo. Tai kodėl reikėtų minėti šiuos (neegzistavusius) žmones Berno zenenhundų veislės kontekste?
Galiausiai, remdamiesi Šveicarijos ūkininkavimo ir šiuose ūkiuose pagalbininkais buvusių šunų istorija galime teigti, kad Berno zenenhundai buvo įvairių paskirčių ūkio šunys, kurių pagrindinė pareiga buvo saugoti ūkį ir jo gyventojus (žmones ir gyvūnus) nuo visokiausių įsibrovėlių, ir kurie galėjo išmokti atlikti ir kitas užduotis, pavyzdžiui, varyti galvijus ir traukti nedidelius vežimus. Jie visada buvo neatsiejama šeimos dalimi ir sugebėjo atskirti, kas priklauso ūkiui, o kas ne, iš jų buvo tikimasi draugiško elgesio su tais, ką šeimininkas noriai priimdavo, ir apsaugos nuo svetimų ar blogų ketinimų turinčių žmonių.
ALPIŲ PIEMENŲ (ZENŲ) VAIDMUO
Alpių piemuo arba zenas (vok. Senn,daugiskaita – Sennen) yra profesija. Tai žmogus, kuris gina karves ir telyčias, o gal ir jaučius, iš slėnių į Alpes tuomet, kai aukštesniuose regionuose nutirpsta sniegas. Jis gano bandą Alpių ganyklose. Tokioje bandoje gali būti keliems skirtingiems ūkininkams, pasilikusiems žemumose dirbti savo laukų ir prižiūrėti pasėlių, priklausančios karvės.
Zenas rūpinasi, kad jo ganomos karvės nepasiklystų kalnuose, du kartus per dieną veda jas į alphütte (tvartą, kuriame glaudžiasi ir karvės, ir jis pats) melžti ir iš to pieno gamina sūrį. Sūrio gamyba ir laikymo sąlygos yra vienos tų sričių, kurias Alpių piemenys turėdavo puikiai išmanyti.
Paprastai bandai ganyti buvo skirtos kelių lygių ganyklos (skirtingame aukštyje pagal jūros lygį, pavyzdžiui, 1 000 m, 1 200 m ir 1 400 m), visose buvo alphütte ir įranga sūriui gaminti. Kai karvės nuėsdavo žolę pirmame lygyje (maiensass), visa šeima, kurią sudarė žmonės, karvės, telyčios, jaučiai, o kartais net kiaulės, kraustydavosi į kitą lygį, rugpjūtį pasiekdami paskutinį lygį.
Kai gyvuliai nuėsdavo žolę aukščiausiame Alpių lygyje, visi keliaudavo žemyn tuo pačiu keliu kaip lipo aukštyn, kelias savaites praleisdami vis kitam lygyje, kuriame žolė jau būdavo spėjusi atželti. Iki rugsėjo pabaigos banda jau būdavo parginta atgal į slėnį, o sūriai pargabenti mulais ar vežimais. Karvės buvo grąžinamos savininkams, o sūris (ar jo vertė pinigais) buvo išdalinamas ūkininkams pagal galvų (karvių), kurias jis paskyrė ganyti, skaičių bandoje.
Kaip šioje istorijoje atsiranda šuo? Manau, supratote, kad jis turėjo daug darbo! Jis turėjo padėti piemeniui ginti galvijus į Alpes (kai kada nukeliaudavo net 20 mylių (apie 32 km) per dieną); šuo turėjo stebėti, kad jokie gyvūnai nepasiklystų; jis turėjo varyti karvės į tvartą melžti bei dirbti kitus darbus. Šuo taip pat pranešdavo apie svetimus į Alpes užklydusius žmones bei saugojo nuo laukinių gyvūnų, kurie kėlė grėsmę galvijams. Be abejo, vyko selekcija ir buvo atrenkami tie šunys, kurie gebėjo atlikti šias užduotis geriau už kitus.
Šunims varyti galvijus yra lengva, nes karvės labai gerai jaučia vietą ir geba puikiai orientuotis. Jų pirma reakcija lojant šuniui – eiti namo, t. y. į tvartą. Taigi, lojantis šuo labai greitai išmoksta, kad gali varyti karvę namo (pvz., kai ateina laikas melžti) lodamas, o po to šeimininkas jį giria.
Be to, karvės labai gerai prisimena kelius ir keliukus, vedančius į pažįstamas (nes kartą jau ten yra buvusios) vietas. Karvė vedlė (dažnai puošiama gėlėmis) tiksliai prisimena, kokiu keliu, atėjus laikui, nueiti į ganyklas. Tuomet zenui padedančio šuns užduotis – neleisti bandai išsilakstyti ir sustoti kol jie nepasieks savo tikslo – ganyklos kalnuose.
Viduramžiais, kai žmonės pradėjo dirbti žemę Alpių regionuose, Šveicarijoje, Pietų Vokietijoje ir Austrijoje zenenhundai buvo naudingi zenų pagalbininkai. Paprastai piemenys turėjo mažesnių veislių šunis, kurie dabar žinomi kaip šveicarų zenenhundai – Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Berno ir Didieji šveicarų zenenhundai yra pernelyg nevikrūs dirbti Alpių regionuose.
Nepamirškite, kad zenenhundai (mažesnieji) buvo plačiai paplitę Vidurio Europos Alpių regionuose dar nuo viduramžių (ar net anksčiau). Tikriausiai, vyko selekcija, siekiant išvystyti norimus šių šunų gebėjimus (ganyti ir varyti galvijus), bet mes nieko nežinome apie veisimą tais laikais, kai susiformavo ši šunų veislė.
Berno zenenhundų istorija yra dar sudėtingesnė. Berno kantono taisyklės küher (kantono piemeniui) buvo kitokios, jos paveikė ir ūkio šuns, kuris dabar žinomas kaip Berno zenenhundas, evoliuciją.
Berno kantone padėtis buvo ypatinga. Didelė alpinių ganyklų dalis, ypač Ementalio ir Alpių prieškalnės regionuose (kitaip nei Berno aukštumų regione, kur kalnai yra aukšti) priklausė berno mieste gyvenusiai vietinei aukštuomenei, vienuolynams ar aristokratų šeimoms. Jie pavesdavo kerdžiui (küh verčiama kaip karvė, taigi, küher – kerdžius) rūpintis jų bandomis ir atlikti tą patį darbą, kokį zenai atlikdavo kituose regionuose. Darbas buvo beveik tas pats: varyti bandas nuo vienos alpinės ganyklos iki kitos, gaminti sūrį ir sviestą, bet pavadinimas skyrėsi, kaip ir jų padėtis visuomenėje.
Nuo 1100 m. iki maždaug 1500 m. küher buvo samdiniai: jie gaudavo atlyginimą, bet pieno produktai ir galvijai priklausė žemės savininkams. Vėliau kerdžiai kartu su šeimininko banda pradėjo laikyti savo galvijus ir tik XVI a. pabaigoje küher tapo visos bandos šeimininku. Aristokratai, kiti aukštuomenės atstovai ir vienuolynai tebebuvo žemės savininkai ir gaudavo pajamas iš nuomos arba tam tikrą kiekį pieno produktų už alpinių ganyklų „nuomą“ šiems küher. Küher buvo labai išdidūs ir nepriklausomi. Didelė dalis kerdžių buvo vieni turtingiausių žmonių Berno kantone. Iki šiol egzistuoja daug populiarių liaudies dainų, kuriose garbinamas nuostabus Alpių kerdžiaus, vadinamo küher, gyvenimas.
Žinoma, kiekvienas küher turėjo vieną ar kelis küherhundli (kerdžiaus šuo). Küher buvo ne tik pieno produktų specialistai. Jie prekiaudavo galvijais: pirkdavo ir parduodavo gyvulius kitose Vidurio Europos dalyse, be to, užsiimdavo sūrio eksportu. Iš dalies tokia prekyba užsiimdavo ir zenai, priklausomai nuo to, kur jie gyveno ir kam priklausė jų ganomi galvijai.
Iš įvairių rašytinių šaltinių žinome, kad tam tikru laikotarpiu aktyvi galvijų prekyba vyko tarp Pietų Vokietijos ir Šveicarijos. Karvės buvo dažnai varomos nuo Vidurio Šveicarijos iki Šiaurės Italijos (Milanas, Turinas ir kitos vietovės), nes italai buvo įsitikinę, kad laikyti ir veisti galvijų šioje Italijos dalyje neįmanoma. Kai kurios bandos buvo ginamos net iki tokių Prancūzijos miestų kaip Lionas ir Paryžius.
Visos šios kelionės suteikdavo galimybę pasireikšti įvairiausiems galvijus ginti linkusiems šunims, pavyzdžiui, zenenhundams ir rotveileriams. Žinoma, tada mažai kam rūpėjo skirstymas veislėmis (tokiomis kaip traibhundai, kiujerhundai, zenenhundai ir pan.). Niekam nerūpėjo veislės ta prasme, kurią suteikiame šiam žodžiui šiandien. Svarbiausia buvo, kad šuo tinkamai atliktų savo darbą.
Apie 1850–1900 m., išradus traukinį ir nutiesus geležinkelį Šveicarijoje (ir visoje Europoje) galvijų varymas neteko prasmės, o visi galvijus varantys šunys liko be darbo. Atsiradus galimybei vos per kelias valandas nugabenti gyvulius ten, kur anksčiau nusigauti užtrukdavo kelias dienas ar savaites, žmonės užmiršo savo ištikimus padėjėjus: zenenhundus, kiujerhundus ar mecgerhundus.
Viename savo laiškų profesorius Albertas Heimas minėjo, kad jam teko sutikti trispalvį zenenhundą Šiaurės Italijoje ir manė, kad šis šuo yra tikriausiai kilęs iš romėnų šunų. Jam tai buvo įrodymas, kad romėnai laikė ir veisė zenenhundus beveik prieš 2 000 metų. Profesorius nieko nežinojo apie tarp Šveicarijos ir Šiaurės Italijos vykusią prekybą galvijais, kuri vyko kelis šimtus metų, bet buvo nutraukta (ir pamiršta) kai XIX a. devintajame dešimtmetyje Sen Gotardo kalnų perėja buvo nutiestas geležinkelis, t. y. prieš 30 metų iki momento, kai Heimas sutiko šį šunį (Heimas savo paskutinėmis dienomis tikėjo romėniška zenenhundų kilme. Jis tikrai nebūtų toks įsitikinęs, jeigu būtų žinojęs apie šiuolaikinius istorinius atradimus).
Tiek informacijos bendrai apie zenenhundus. Dabar norėčiau sugrįžti prie Berno kantono šunų.
XVII a.,XVIII a. ir XIX a. pradžioje küher galėjo turėti didesnes nei 100 galvų bandas. Tačiau slėniuose ūkininkai turėdavo vos po kelias karves (tikriausiai 3–6); kelis veršiukus ar telyčias, kelis arklius, 1–3 kiaulių, kelias vištas ir nieko daugiau. Paprastai jie užsiimdavo žemdirbyste, pardavinėjo grūdus, nupenėtas kiaules, retkarčiais kokį veršiuką ar gerą arklį, bet iš savo karvių pieno nieko negamino. Vyravo nuomonė, kad iš paėdusių slėniuose augančios žolės karvių pieno gero sūrio nepagaminsi, todėl iki 1850 m. sūrio (pieno produktų) daryklų slėniuose nebuvo.
Dėl to tarp slėniuose gyvenusių ūkininkų ir küher vyko ypatingas bendravimas. Kai küher rudenį nusileisdavo iš Alpių ir jiems bei jų galvijams reikėjo pastogės, juos priglausdavo ūkiuose. Ūkininkai priimdavo ir maitindavo visus, žmones ir gyvulius, kol turėjo šieno karvėms ir maisto žmonėms. Po to küher keliaudavo pas kitą ūkininką, kuris suteikdavo pastogę kelioms savaitėms. Tokia rotacija vykdavo visą žiemą, kol ateidavo laikas vėl kilti į Alpes.
Tokie santykiai buvo naudingi abiem šalims. Küher turėdavo pastogę žiemą, gaudavo maisto ir kitų jo šeimai ir gyvuliams būtinų dalykų. Ūkininkas (kuris vasarą ruošdavo šieną) gaudavo pieno produktų ir mėšlo, kurio labai reikėjo laukams tręšti. Berno kantone prie didelių ūkininko namų ir šiandien galima rasti mažus namukus, vadinamus küherstockli, kurie buvo statomi küher ir jų šeimoms apsistoti.
O ką tai galėjo reikšti šunims? Nepriklausomai nuo to, kad küher pasirinkdavo mažesnius, greitesnius zenenhundus, Berno kantono ūkininkai mėgo labiau įspūdingus šunis, kurie atitiktų jų didingus namus. Dėl to, du šunų tipai – mažesnis zenenhundas ir didesnis hofhundas (ūkio šuo) – dažnai kryžminosi tarpusavyje. Skirtumas tarp küherhundli (piemens šuo) ir ūkininko šuns turėjo būti labai nežymus.
Kiek žinau, šunų veisimo sistemos nebuvo. Remiantis rašytiniais (itin retais!) šaltiniais vienintelė taisyklė buvo tokia, kad šunų turėjo būti mažai. Šis tikslas buvo pasiekiamas auginant tik kelias kales ir paliekant tik tuos šuniukus, kurie atitiko norimą įvaizdį.
Likusieji šuniukai ir šunys (nereikalingi) buvo vežami į turgų ir jeigu jų niekas nepirko, juos dažnai pirkdavo mėsininkai, kurie pardavinėjo mėsą.
Norėdami perprasti Berno zenenhundų veislę, turime atsižvelgti į tai, kad jų genuose užkoduota dvejopa informacija. Vienos savybės būdingos zenenhundams (mažiems, judriems galvijų varovams), o kitos - stotingiems, ramiems ir akyliems ūkio šunims, savo žemių valdovams.
Esu laikiusi pakankamai daug Berno zenenhundų ir dalinausi su jais savo gyvenimu. Noriu pasakyti, kad bendravimas su jais visada būna nepaprastai įdomus.
Margret Bärtschi
Lindentalstrasse 71,
CH-3067 Bolis,
telefonas 031 839 43 10,
faksas 031 839 95 50,
el. paštas margret.baertschi@hagrose.ch.
Papildymas
Kitame straipsnyje Margret aprašė tipinį šių šunų temperamentą. Šis straipsnis taip pat buvo spausdinamas Potomako slėnio Berno zenenhundų mylėtojų klubo naujienlaiškyje. Į jūsų klausimą apie pageidautiną ūkio šuns temperamentą atsakyti ... labai sudėtinga. Aprašymuose nurodomos vos kelios ūkio šunų savybės. Užtikrintai galime sakyti vieną: nesaugiai besijaučiantis, atsargus ar net sunerimęs šuo visada bus geresnis sargas, nei tas, kuris yra ramus ir nekreipia per daug dėmesio į aplink jį vykstantį veiksmą. Ūkiuose man teko matyti daug šunų, daugiausia šiek tiek į zenenhundus panašių mišrūnų, kurie smarkiai lodavo ant pašaliečių, tačiau jeigu žmogus išdrįsdavo eiti arčiau, jie iš karto pasitraukdavo į namą ir lodavo pro atviras tvarto durus ar iš virtuvės, kur jautėsi saugiau. Žinoma, jie buvo sargūs, bet ūkininkui net mintis nebūtų kilusi, kad toks temperamentas yra pageidaujamas. Šie šunys yra labai nerimaujantys, todėl visada pabėgs, jeigu jaus pavojų. Tai greitai susijaudinantys šunys, kurie pabėga kilus menkiausiam pavojui. Tokie šunys niekuomet nebuvo vertinami. Kai kurie zenenhundai, ypač apencelio, gali sukti ratus apie tave, prieiti iš už nugaros ir bandyti įkąsti į kulkšnį. Dauguma jų pasitrauks, jeigu apsisuksite ar rėksite ant jų.
Geras Berno zenenhundas turi sugebėti atskirti taikią padėtį nuo pavojingos. Jo elgesio pagrindu turi būti pasitikėjimas savimi ir vidinė jėga, o ne baimė ar susijaudinimas. Geras Berno zenenhundas turi įspėti pašaliečius, bet nepulti jų, palydėti juos iki įėjimo ir stebėti savo šeimininko reakciją. Jeigu šeimininkas ar šeimininkė su atvykėliu elgiasi draugiškai, šuo taip pat turi su juo elgtis draugiškai ir leistis glostomas savo šeimos akivaizdoje, bet nereikalauti nuolatinio dėmesio. Tačiau jeigu šeimininkui gresia pavojus, jis turi apginti šeimininką, bet neišeiti su pirmu pasitaikiusiu. Yra išlikę daug pasakojimų apie tokius šunis, todėl žinome, kad visuomet būdavo pageidaujamas būtent toks elgesys.
Savimi pasitikintys šunys nėra geriausi sargai. Labai dažnai jie neloja. Jie tiesiog stebi, ir kol neatsitinka nieko blogo, jie nesikiša. Tačiau girdėjau ir mačiau daug šunų, kurie kilus pavojui puikiai gina šeimininką, jo turtą ar vaikus. Yra istorijų apie „tarpinę“ Barį, kai prie šeimininko durų atėjęs pirklys bandė pabučiuoti jo dukterį, apie Ringgi, kuris įleido kaimyną, norėjusį pasiskolinti automobilį, bet paskui jo neišleido ir pan.
Tačiau žinome ir tai, kad iš pradžių turėjo pasitaikyti paties įvairiausio temperamento šunų, nes tarp veislės atstovų būdavo itin daug atsargių ir neramių veislės atstovų. 1956 m. klubas nustatė, kad visų veisimui naudojamų šunų psichika turi būti patikrinta.
Dėl šiuolaikiško gyvenimo būdo mūsų šunims tampa sunkiau ugdyti prigimtines savybes, todėl daugybė jiems įgimtų gebėjimų neišvystoma ir prarandama.